Blog

Kas gi tas BLW arba kaip aš leidau savo vaikui valgyti pačiam

Pamenu dar besilaukiant Žygimanto, dėdės žmona su dideliu entuziazmu ir palengvėjimu širdyje bei spintoje man atidavė visą kalną knygų, drabužių ir žaislų. Koks chaosas tuomet sukosi mano galvoje ir širdyje tas knygas skaitant, kokius lūkesčius kėliau sau ir būsimam vaikeliui, mūsų gyvenimo ritmams, elgesiui ir viskam kam turbūt tik tuo metu buvo įmanoma. Mano vyras turbūt galvojo, kad einu iš proto, bet pasiklausius kitų mamų patirčių, šiandien galvoju, kad tikriausiai visos būsimos mamos lengvai išprotėja. Bet šį kartą ne apie tai 

Gimus Žygimantui dužo beveik visos mano viltys ir lūkesčiai: laisvalaikis, miegas, dienos rėžimas. Kad įkvėpti motyvacijos, vėl įnikau į knygas ir šeimynai sumigus griauždavau jas kaip pačią skaniausią grožinę literatūrą. Kai Žygimantui buvo trys ar keturi mėnesiai ta pati dėdienė manęs paklausė ar jau pradedu ruoštis primaitinimui. Ir tą akimirką savyje supratau, kad aš vis dar sėkmingai bėgu nuo šio klausimo, nes viskas ką žinau tai, kad kūdikis iki 6 mėnesiu yra išimtinai žindomas ar maitinamas pieno mišiniu nebent gydytojas nurodytų kitaip. O mintis apie stovėjimą prie puodų, kažkokių daržovienių trynimą, ekologiškos triušienos paieškas ir žaidimus su atskrendančiais lėktuvėliais vis nukeldinėjau iki tol kol Žygimantui sukaks penki mėnesiai. Pagarsinus šią savo baimę ji man papasakojo apie BLW (Baby-led weaning) metodą, kuriuo ji vadovavosi augindama antrąją savo dukryte, mano puseserę, bei davė man Gill Rapley knygą, kuri kardinaliai pakeitė mano požiūrį ir išvadavo nuo didžiulės manyje tūnojusios baimės.

Taigi, kas tas BLW? Lietuviškai šis trumpinys verčiamas „kūdikio vadovaujamas primaitinimas“. Kodėl vadovaujamas? Nes čia vadovauja Jūsų vaikas, o ne jūs . Šio primaitinimo esmė yra tokia, kad vaikas sodinamas prie bendro stalo, gauna savo lėkštę, šaukštą, šakutę ir peilį bei valgo tą patį maistą, kaip ir visa likusi šeima. Taip taip, teisingai, jokių košių trynimų, jokio maitinimo šaukšteliu, matavimų kiek vaikas suvalgė ir t.t. Jūs leidžiate savo vaikui valgyti intuityviai, ragauti skirtingus skonius, liesti skirtingas tekstūras, pažinti maistą ir valgymo malonumą savo ritmu ir tempu. Čia dar norėčiau išskirti, sąlygą, kad šeima turėtų maitintis sveikai. Nors apie tai kokia buvo mūsų pirmųjų ragavimų patirtis papasakosiu šiek tiek vėliau 

Kaip suprasti, kad mano vaikas jau yra pasirengęs valgyti? Visus pagrindinius ir gretutinius pasirengimo ženklus puikiai aprašo Gill Rapley savo knygoje „Kūdikio vadovaujamas primaitinimas“. Neturintiems šios knygos po ranka ar tingintiems skaityti aš išskyriau šiuos pagrindinius pasirengimo ženklus:

• Tvirta sėdėsena. tai nereškia, kad vaikas turi sėdėti tobulai tiesiai kaip styga, juk ir mes dažniausiai nesėdime taip, tačiau vaikas turi gebėti sėdėti tvirtai, be atramos, gebėti judinti galva, sukinėtis. Tai yra itin svarbu dėl užspringimo rizikos.
• Gera rankų koordinacija. Vaikas turi gebėti paimti daiktus ar maistą ir tikslingai jį nunešti iki burnos. Kaip gi kitaip maistas pasiektų savo tikslą? 
• Susilpnėję žiaukčiojimo ir stūmimo liežuviu refleksai. Kaip žinia, vaikai nuo gimimo turi stūmimo liežuviu ir žiaukčiojimo refleksus, kurie padeda jiems apsisaugoti nuo netikėto užspringimo pienu ar bet kokiais kitais daiktais. 6-8 gyvenimo mėnesį šie refleksai susilpnėja pakankamai, vaikas po truputį mokosi maistą nukreipti link gerklės, o ne stumti lauk. Tai itin puikus požymis, kad vaikas yra pasirengęs primaitinimui.

Mano pastebėjimas iš literatūros ir bendravimo su kitais tėvais yra toks, kad dažnai tėvai matydami, kad  jų vaikas pradeda kišti įvairius daiktus į burną, mano, kad tai yra pasirengimo primaitinimui ženklas, bet aš vis dėl to manau, kad tai yra daugiau natūralus raidos etapas, nes bent jau mano Žygimantas daiktus į burną kišti pradėjo gana anksti – 3-4 mėnesių amžiaus, o tuo metu manau jis dar tikrai negalėjo pagalvoti, kad  pasaulyje egzistuoja kitoks maistas nei mamos pienas . Taip pat ir dažnas prabudimas naktimis neturėtų būti laikomas pasirengimo primaitinimui ženklu. Juk prabusti galime dėl daugelio priežasčių: per šalta, per karšta, nepatogu, susapnavome sapną, o gal trumpam pabudome prieš pereinant į kitą miego ciklą. Lygiai tas pats ir su vaikais, o pas juos tų priežasčių gali būti ir dar daugiau, tik nereiškia, kad viena iš jų yra būtent alkis.

Koks turėtų būti pirmasis kūdikio maistas? Šiaip jau BLW literatūroje nerasite konkrečių lentelių ar tvarkaraščių kaip, kada ir nuo kokio produkto visas maitinimas turėtų prasidėti. Aš tiesiog pradėjau nuo lengviau suvirškinamų produktų, ir juos pjausčiau tokiais maždaug savo piršto dydžio gabalėliais tam, kad Žygimantui būtų patogu juos paimt. Kiekvieną kartą stengdavausi pasiūlyti po kelis produktus tam, kad jis galėtų paraugti, palyginti spalvą, tekstūrą, išvaizdą ir žinoma skonį.

Pirmasis maistas, kurio Žygimantas paragavo buvo keptos batatų lazdelės. Manosios buvo pagardintos alyvuogių aliejumi, druska, pipirais ir česnaku, o jo – tik alyvuogių aliejumi. Štai tokia buvo mūsų maisto adaptacija mažajam valgytojui. Kiek vėliau pasiūlėme virto brokolio, šviežio mango, agurko ir viso kito maisto.

Smagus faktas. maždaug 7 mėn. amžiaus Žygimantas paragavo picos. Mano vyrui taip pagailo Žygimanto žiūrinčio savo didelėmis žydromis akutėmis į tėčio picos gabalėlį, kad atidavė jam visą kraštelį. Įėjus į virtuvę mačiau didžiulę laimę abiejų savo vyrų akyse, todėl negadinau jiems šios šventės ir po šiai dienai pasijuokiu, kad vienas pirmųjų mūsų Žygučio ragavimų buvo pica .

Kaip žinoti ar mano vaikas pavalgė? Prieš atsakant į šį klausimą, noriu grįžti prie įrašo pradžioje minėtų lūkesčių. Pirmiausiai, pasitikėkite savo vaiku. Nenusistatykite, kad jis būtinai turi suvalgyti tam tikrą normą. Aš žodį „norma“ primaitinimo klausimais pasistengiau išmesti iš savo žodyno ir tai labai palengvino mano pačios gyvenimą.

Jūsų vaikas gali suvalgyti daug arba gali sutrinti, ištaškyti ir išmėtyti maistą nesuvalgęs nei kąsnelio ir abejais atvejais tai bus normalu. Aš pati laikausi tos nuomonės, kad maži vaikučiai dar yra tyri ir nesugadinti, todėl jie daug geriau už bet kurį kitą žmogų pasaulyje jaučia kiek jiems reikia valgyti, gerti ir miegoti. Žygimantas pradžioje iš tiesų valgė po labai nedaug ir labiau jam patiko maistą traiškyti bei mėtyti. Tikrai ne kartą save mintyse pagavau, kad jau tiesiu jam papildomo maisto, o vyras kelis kartus netgi mėgino papildomai pamaitinti, nes susierzino, kad tą vakarą vaikas beveik nepalietė savo maisto. Tačiau tais atvejais rekomenduoju sustoti, įkvėpti, iškvėpti ir prisiminti, kad jūsų vaikas savo kūną jaučia geriau nei jūs, todėl supraskite, kad šiandien nepaliesta vakarienė gali turėti priežastį: galbūt jam dygsta dantukai, skauda pilvą, o galbūt tai karšta vasara kuomet valgyt ir šiaip visi norime mažiau.

Vis dėl to yra keli ženklai, kurie padeda suprasti, kad vaikas jau sotus. Mano atveju tai buvo maisto mėtymas. Kai tik procesas išeidavo iš lėkštės ribų tai būdavo ženklas, kad turėčiau patraukti lėkštę. Iš pradžių Žygimantas pradėdavo po gabalėlį mėtyti ant žemės, vėliau numesdavo įrankius, o galiausiai, jei laiku nesuspėdavau, žemėn keliaudavo ir visa lėkštė 

Tačiau žinoma ne visų vaikų temperamentas yra mėtyti. Kiti tiesiog pradeda maistą dėlioti viena tiesia linija po smulkų gabalėlį, antri nustumia lėkštę nuo savęs, o treti lipa lauk iš kėdės. Stebėkite savo vaiką ir su laiku tikrai pradėsite atpažinti su suprasti jo ženklus.

Apibendrinant, norėčiau pasakyti, kad BLW, mano nuomone buvo vienas geriausių sprendimų, kurį priėmiau savo vaiko gyvenime. Šiuo metu Žygimanto apetitas yra tiesiog žvėriškas. Jis su dideliu susidomėjimu ir malonumu ima kiekvieną jam duodamą patiekalą ir bent jau jo paragauja. Žinoma jeigu jis nenori, mes valgyti neverčiame ir pasiūlome kitą alternatyvą. Toks vaiko noras dalyvauti mūsų kasdieninėje maisto kelionėje mus tikrai labai džiugina ir iš tiesų nežinau ar taip būtų buvę jei būtume pradėję „tradicinį“ primaitinimą košėmis.

Dar noriu paminėti, kad BLW metodas tikrai reikalauja kantrybės ir laiko, nes greičiausiai jūs tikrai turėsite sėdėti kartu ir valgyti lėtai, neskubėdami tam, kad vaikas galėtų mokytis iš jūsų ir atkartoti tai ką darote jūs.

Taip pat būtina paminėti ir netvarką, kurios tikrai bus. Beveik keturis mėnesius po kiekvieno valgymo vykdavo generalinė virtuvės švara kuomet tekdavo plauti stalą, kėdutę, grindis ir kartais netgi sienas, o taip pat ir patį vaiką.

Ir pabaigai keli patarimai kaip palengvinti savo BLW kelionę:

1. Plačiau pasidomėkite apie BLW metodą. Labai rekomenduoju knygą Gill Rapley „Kūdikio vadovaujamas primaitinimas“, dabar ji jau išversta į lietuvių kalbą, skaitymas lengvas ir paprastas, o žinios neįkainojamos. Tiems kas neturi laiko skaityti siūlau nusipirkti seminarą. Tokį pirkau ir aš, paprašiau, kad jį peržiūrėtų ne tik vyras, bet ir tie žmonės su kuriais Žygimantas dažniausiai lieka. Taip jie geriau supras vaiko poreikius, žinos ką daryti ir kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Ypač verta pažiūrėti močiutėms… 
2. Pasiruoškite tinkamą valgymo aplinką. Čia norėčiau išskirti kuo paprastesnę kėdutę ir lengvai valomus paviršius. Iš pradžių pirkau labai gražią ir kokybišką kėdutę su visokiais paminkštinimais ir kitokiais „pribombasais“, kurią vėliau su didele nuoskauda pardaviau ir pirkau paprastą iš IKEA, nes tiesiog pavargau kiekvieną kartą ardyti ir valyti. Vėliau gavome BiBado skraistę, kuri išsprendė kėdutės ir nešvarių drabužių klausimą, todėl netvarkos buvo kur kas mažiau.
3. Labai pagelbėjo grindų užtiesimas. Aš naudoju popierinius „Barboros“ maišus, nes jų prisikaupia, bet tam puikiai tinka ir paprasta plėvelė ar dušo užuolaida. Po valgymo nereikia šluoti ar plauti grindų, nes viskas lieka ant patiesalo.
4. Gerai prilimpantys indai ir seilinukas/skraistė. Paminėjau skraistę, bet iš tiesų jei jūsų namuose šilta tai puikiausiai valgyti galima tik su sauskelnėmis (vasarą mes būtent taip ir darydavome), bet jei tokios galimybės neturite, tikrai rekomenduoju pagalvoti apie platesnį seilinuką ar skraistę. Puikiai tiks jau mano ankščiau minėta BiBado skraistė be kurios mes nei dienos. Taip pat svarbu ir tvirtinai prilimpantys indai. Jei jūsų vaikais irgi karštesnio charakterio, tikėtina, kad maistas su visa lėkšte žemėn keliaus ne vieną ir ne du kartus. Todėl renkantis indus siūlau paieškoti rekomendacijų ir nepasitikėti vien kaina. Už pirmąją Žygučio lėkštę sumokėjau apie 17 eurų, tačiau pasirodo ji tiek nebuvo verta. Ištisai atlipdavo, nesilaikė stabiliai net ir ant sudrėkinto stalo paviršiaus, todėl sėkmingai keliaudavo žemėn. Vėliau mėginome valgyti kartu iš vienos lėkštės, jam tai patiko, man nelabai, nes aš mėgstu tvarką ir estetiką savo lėkštėje, o Žygimantui tai visai nerūpėjo. Dar vėliau atradau EcoRascals produktus ir kol kas negaliu jais atsidžiaugti, nes jie atitinka visus mano keliamus reikalavimus. Būtent todėl jie ir atsidūrė Simbos krautuvėlėje, nes gerais dalykais norisi dalintis 

Na ir pačiai pabaigai, džiaukitės ta nuostabia primaitinimo kelione, nes ji iš ties ypatinga ir kupina atradimų visai šeimai. Tikrai galimas daiktas, kad BLW Jums nepatiks, neatitiks jūsų standartų ar lūkesčių, o gal jus netgi išgąsdins, todėl jeigu tai Jums kelia diskomfortą, nedarykite to, bet aš visad už tai, kad reikia bent pabandyt. Galbūt tai bus nuostabus atradimas Jums ir Jūsų vaikui.

P.S. Fotografuojant, negalvojau, kad šias nuotraukas kur nors publikuosiu, bet nors mūsų namai ir ne nauji, ne visada gražūs ar tvarkingi, bet mes esame žmonės, ir esame ne tobuli, tad sveiki atvykę į mūsų netobulą kasdienybę! 

Su meile, Simbos mama